Sveikos,jus neuzduodate sau klausyma,del ko gyvenate siame gyvenime?Kiti zmones neturi tiksliu tikslu del ko,ir nezino del ko gyvena,kiti nemato prasmes gyvenime del ko gyvent ..Man daznai tokios mintys kyla..O kiti is nevilties,tampa alkoholikais,narkomanais ar net nusizudo..Ka jus apie tai manote?Del ko jus gyvenate,ir ar idomus jusu gyvenimas taip kaip jus ji gyvenate,ar noretumete ji pakeisti jei galetumete?
Tikrai daznai apie tai pagalvoju. Neisivaizduoju, kaip galima gyventi, neturint jokio tikslo. Taip pat nesuprantu ateistu, kurie mano, kad po mirties paprasciausiai isnyks nebutyje, ar budistu, mananciu, kad ju siela persikels i kita kuna. Man butu jau dabar labai liudna, jei tikeciau, kad nugyvenus savo gyvenima, po mirties tiesiog isnyksiu :) Visu pirma, esu dekinga Dievui ir tevams uz tai, kad esu sioje Zemeje. Tikiu, kad esu cia ne siaip sau. As pati esu bandziusi zudytis (aciu Dievui, kad sugalvojau tai padaryti vaistais, nes taip pat galvojau apie nusokima nuo 9-aukscio, nes jei buciau taip padarius, dabar cia nerasyciau...), gal todel dabar dar labiau vertinu gyvenima. Kad ir kaip kartais buna sunku, stengiuosi nepasiduoti, tikiu kad nera padeties be iseities. Visu pirma, gyvenu del savo sunaus, taip pat del vyro, t.y. del savo seimos, kuri man yra pats brangiausias dalykas gyvenime. Zinoma, gyvenu ir del saves. Siuo metu mano gyvenimas nera itin idomus, bet zinau, kad tai laikina, kad ateityje daug kas bus kitaip, todel neliudziu, ir bandau i viska ziureti pozityviau :)
Tai yra amžinas klausimas - kokia yra gyvenimo prasmė? Dėl ko mes gyvename?
Nėra vieno atsakymo dėl ko. Priklauso nuo žmogaus apsiskaitymo, vertybių, intelekto, žmogaus savybių ir kartais nuo auklėjimo bei religijos.
Aš manau, kad gyvenimo tikslas ir yra tobulėti, imti iš gyvenimo tik tai kas mus reikalinga, džiaugtis smulkmenomis ir vertinti tai ką turime. Siekti savo užsibrėžtų tikslų.Tiesiog kurti savo gyvenimą, nes mes patys esame savo gyvenimo kalviai. Ne koks nors direktorius pas kurį dirbate, ne pašaliniai žmonės, o jūs patys. Mano nuomone, tikslas ir yra tas, kad turiu gyventi savo gyvenimą taip kaip aš noriu, taip, kad jis mane džiugintų, kad būtų ką prisiminti man ir mano vaikams, anūkams, gal net pronūkiams, kurie atvažiuos ir apsikabins mane visą drebančią ir prašys papasakoti kaip ten buvo pvz apie rugsėjo vienuoliktąją arba kaip seniau mes su stacionariais kompiuteriais gyvenome :)). Gyvenimo tikslo nereikia ieškoti, nes pats ieškojimas nuves į gilius apmąstymus, nerimą ir gal net į depresiją, nes juk kam gyventi jei nežinome dėl ko? Gali pasirodyti kaip sizifo darbas.. kam gyvenu jei vis tiek mirsiu? Šiaip sau niekas nevyksta. Buvo laikas kai pati ieškojausi to tikslo, tai buvo panašu į nusivilimą ir baisią neviltį, nes aš nesupratau kodėl čia aš esu, kodėl aš čia turiu kovoti gyvenime jeigu vis tiek mirsiu kada nors Bus gaila viską palikti. Kvailas mąstymas, paauglės išvedžiojimai.. Manęs nedžiugino gyvenimas, nedžiugino tai kas džiugindavo anksčiau. Skaičiau ne vieną knygą apie tai, gilinausi į psichologiją, net buvau nukrypus iki karmų galių kur sakoma jog tai ką gyvename dabar yra atpildas už praeitą gyvenimą. BET iš tiesų esu tos nuomonės, kad mūsų gyvenimas yra tik mūsų rankose. Norime keisti kažką, kas mus liūdina? Puiku, tik reikia didelio noro ir pasiryžimo pereiti galbūt kažkokias kliūtis iki to tikslo, viskas yra pakeičiama, viskas išgyvenama. O ryžto daug kam trūksta.. Gyvename dėl savęs, todėl reikia išmokti save labai pamilti. Tada ir bus visas varikliukas gyvenime, nes norėsis ir save labiau palepinti, norėsis kuo daugiau sužinoti, pamatyti, norėsis save pasaugoti, norėsis gilintis į įvairius dalykus pvz kaip į pozityvų mąstymą, imsime norėti kažko naujo išmokti, o ne stovėti vietoje.. Manau tai ir yra mano tikrasis gyvenimo tikslas.
Gyvenu del sunaus, kad galeciau ji uzauginti doru zmogumi, supazindinti su pasauliu. Kad galeciau myleti, matyti kaip jis auga ir keiciasi...Netureciau sunaus nebutu ir prasmes. Siuo metu sunus yra vienintelis mano variklis gyvenime..
Gyvenu del dukros, turejau sunkia vaikyste, nenoriu sugadinti gyvenimo savo vaikui, kartais pagalvoju ka dukra isgyventu jei nusizudyciau, kaip ji apie mane kalbetu visa gyvenima...Stengiuos nors ir mazais zingsneliais eiti i prieki, labai padeda vyras, esu baisi pesimiste, bet tikiu, kad kada nors susikursim toki gerbuvi, kokio niekada gyvenime neturejau, jau isigijom nama, nors ir reikes sukisti ten daug pinigu dar, bet vis i prieki, ne atgal, kazka paliksiu savo vaikui, noriu kad dukra jaustusi saugi, mylima ir zinotu, kad kas gyvenime benutiktu ji turi tevus, mama begalo ja mylincia, kuri bet kada, bet kaip stengsis ja remti ir padeti...Gaila, kad pati to beveik neturejau.
ne, neuzduodu tokiu sudetingu klausimu nei sau, nei aplinkiniams.tiesiog gyvenu ir tiek:) nesuku sau galvos del ko?kaip?kodel?taip daug paprasciu ir maloniau:)tiesiog dziaugiuosiu ir megaujuosiu gyvenimu nekvarsindama sau galvos.ir tau to paties linkiu!:)
gyvenu del vaiko ir vyro.savo gyvenimo neturiu
Aš manau,kad mano gyvenimas įdomus :) o ypač dabar kai atsirado vaikas, tai manau gyvenime turiu dar didesnės paspirties-užauginti vaiką, kad jis augtų laimingas.
O šiaip tai jei stengiesi,tai gyvenime anksčiau ar vėliau vis tiek pasiseks.
Manau gyvenimą prasmingą daro svajonės , jų siekimas ir įgyvendinimas. Tai ir yra variklis gyvenime. O jei dar šalia artimi ir mylintys žmonės , tai iš vis ko dar benorėt? :)
idomus klausimas :)
as pamastau apie tai. kodel gyvenu? del ko? koks tikslas?.. kiekvienas turime tureti kazkoki tiksla, kiekvienas kazko siekti, del ko eitume vis tolyn.. tarkime, mano tikslas toks, kad sukurti seima( ka jau turiu), pamatyti ir pajausti pasauli, palikti kazka po saves. buna zmoniu, kurie tai ka planavo nepavyko pasiekti arba buvo itin jautrus ir greit pasidave, tapo alkololikais, narkomanais ar nusprende pasitraukti is gyvenimo.. reiskia jiems kazkas nepavyko, pasidave, nuleido rankas ir uzsidejo tamsius akinius pro kuriuos nebemato saules... o taip kaip as gyvenu jauciuosi labai laiminga, turiu aplink mylimus zmones ir nieko nenoriu keisti :) tikiuosi pilnai atsakiau i jusu klausima.
turbut daugumoje atsakymu bus vaikai :) kol neturejau mazyles siekiau mokslo aukstumu, atrode, kad tai svarbiausia, po to darbas, karjera, apsirupinimas gyvenimui, bet dabar galiu tvirtai pasakyti, kad didziausia prasme randu dukryteje...jos sypsena, gugavimas, mamos atpazinimas ir visi kiti mazi dziaugsmai daro mano gyvenima prasmingu :)
del seimos, del saves. del artimuju ir del aplinkiniu aisku.
Yuki
lydekaite
kvapni_feja
Anonimas
raima
Pabuciuok
Greta777
Mistikute
shirsyte